Bukaučiškių dvaro koplyčia-mauzoliejus

Bukaučiškių kaime, visai netoli Didžiulio ežero pietinio kranto, ant kalnelio stovi nepaprasto grožio raudonų plytų koplyčia. Manoma, kad romantinio stiliaus su neogotikos elementais koplytėlės statyba buvo baigta XIX a. viduryje. Iš pradžių tai buvo dvaro koplyčia, todėl nenuostabu, kad jos rūsio šonuose buvo įrengtos nišos laidoti dvarininkams. Takas nuo koplyčios iki dvaro buvo apsodintas liepomis. Padavimuose pasakojama, kad ant kalnelio, kol dar nebuvo pastatyta koplyčia, augo daug klevų, o tuose medžiuose gandrai buvo susisukę gausybę lizdų – jie saugojo paslaptinguosius ir šventus oro laiptus į dangų. Buvo tikima, kad tik dorų žmonių sielos galėjusios ten patekti.
Bukaučiškių dvaro koplyčia-mauzoliejus įtraukta į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.
Važiuojant link koplyčios galima pamatyti buvusio Bukaučiškių dvaro, priklaususio Vasasio 16-osios akto signatarui Vladui Mironui, išlikusią sieną. Apylinkių gyventojai jį vadino Mironiškių dvaru. Čia tarpukario Lietuvoje lankėsi daug to meto žymių kultūros, visuomenės ir politikos veikėjų (tarp jų K. Petrauskas, A. Smetona ir kt.).
Dvaro  vartų stulpai buvo mūriniai, apdengti skardos stogeliais. Ant vieno iš jų – nupieštas Vytis,
ant kito – Gedimino stulpai. Pats dvaras buvo gražus, mūrinis pastatas, prieš kurį įrengta raudonų gėlių klomba. Įėjus į vidų pirmiausia buvo patenkama į nedidelį prieškambarį, iš kurio – į saloną. Jame stovėjo stalas, spintelė, žurnalinis staliukas, ant sienų kabojo paveikslai, pūpsojo virdulys ir keliolika minkštų kėdžių, tarp kurių viena supamoji. Gretimame kambarėlyje – dvi spintos. Viena stiklinėmis durelėmis, skirta knygoms, kita – įvairiems stalo indams.
Dvaro rūsyje buvo įrengta virtuvė, sūnėno dirbtuvės ir tarnaičių miegamieji. Iš dvaro verandos atsivėrė puikus vaizdas į Daugų ežerą.
Dvare buvo įvesta elektra, vandentiekis. Vonioje buvo šiltas ir šaltas vanduo.
Po dvaro nacionalizacijos čia buvo įkurtas arklių ir mašinų nuomos punktas. Dvarą prijungus prie kolūkio „Laimė“ – tai laimės jam neatnešė. 1948 metais buvo padegtas kluonas, po truputį pradėtas griauti dvaro pastatas – kol galiausiai po plytą ištąsytas po visą apylinkę.
2014 metų spalio 3 d. Bukaučiškių dvaro sodybos vieta (Koplyčios g. 6, Bukaučiškių k. II, Daugų sen., Alytaus r.) buvo įtraukta į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.